Kai senelis išėjo,
Močiutė paseno.
Kiekvieną vakarą
Kai eidavo užkabint
Durų, gimdavo po
Naują raukšlę, į kurią
Tilpdavo viso pasaulio
Senumas.
Tada ji verkdama nuo
Šviesos megzdavo
Man kojines, visada
Supainiodama akis,
Visada per 
Dideles lyg laukdama,
Kol užaugsiu ir
Užpildysiu tas raukšles,
Gyvenimo linijas, 
Raganų perpieštas jai 
Ant veido.
Vieną naktį užmigusi ji
Nešė tas kojines seneliui:
Aš jaučiau, kaip po truputį
Ji sušildo
Jo kojas.