Painius likimo labirintus
vėl meilė amžina liepsna nutvilko,
joj tūno paslaptis — kaip užgimimo kančios.
Rymot prie praradimų lopšio — jai nelemta.
Pavasaris skubės pievų žiedais, palaukėm,
beržų sula kaip vynas apsvaigins.
Jauna ir laimės ieškanti guvi širdis,
švelniu vardu šaukta, aprims...
Ir kils erdvėn gimtų laukų daina,
gaili kaip pjautuvas rasa
išdžius pirmam maldos posme
vidudienio sulaukus...
Ir tėvo links galva žila
gaudžiant sumos vargonams.
Įdiržus darbuose ranka
žegnos abišalę kasdienės rupios duonos...
Ir kleketuos tada margi gandrai,
atradę išsiilgtą seną savo gūžtą...
Pro šydą užmaršties šią viziją regėt
širdis jautrioji kas kartą vėl panūsta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-15 00:12:11
Rasa gali būti kaip pjautuvas. Įsivaizduokit, kad staiga kylant saulei, rasos lašas pagavo spindulį ir blykstelėjo. Argi tai ne pjautuvas? Geras tekstas ir smagu, kad autorius bando ieškoti naujų metaforų. Beje, Kernagio dainą siūlyčiau paklausyti „Pražydo vyšnios Suvalkijoj“. Ten rasa irgi panašiai sulyginta. Gal Kernagis buvo prastas eilių rašytojas? Nežinau, čia skonio dalykas. Aš jį dievinu.