Painius likimo labirintus
vėl meilė amžina liepsna nutvilko,
joj tūno paslaptis — kaip užgimimo kančios.
Rymot prie praradimų lopšio — jai nelemta.

Pavasaris skubės pievų žiedais, palaukėm,
beržų sula kaip vynas apsvaigins.
Jauna ir laimės ieškanti guvi širdis,
švelniu vardu šaukta, aprims...

Ir kils erdvėn gimtų laukų daina,
gaili kaip pjautuvas rasa
išdžius pirmam maldos posme
vidudienio sulaukus...

Ir tėvo links galva žila 
gaudžiant sumos vargonams.
Įdiržus darbuose ranka
žegnos abišalę kasdienės rupios duonos...

Ir kleketuos tada margi gandrai,
atradę išsiilgtą seną savo gūžtą...
Pro šydą užmaršties šią viziją regėt 
širdis jautrioji kas kartą vėl panūsta.