Kaupimas baigėsi, jau skirstaus į dalis,
Ir akys sausos, ašarų nelikę.
Ilgėja sąrašas, ko niekaip negali —
It užsidegti varvančiai sulytas.
Kaip noris dar pasotinti jusles —
Jos vis dar alkanos net po vagotom raukšlėm.
Prie krislo krislas... Kas jų bepriles?
O už pečių reiklus botagas pliaukši.
Ko tu slenki lyg sraigė, kai visi
Save kulnais paragindami bėga?
Kai pulsas tyliai klausia, ar esi?
Kai prie Velykų šliejasi Kalėdos?
O tu tik painiojies po kojom, tik trukdai
Ir nuolat stumteli kas nors labai nekantriai.
Ateina tavo dideli vaikai
Ir valios nėr jiems prieštaraujant kranktelt.
Tyli? Tyliu... O šitaip noris rėkt,
Kad nebeliktų anei vieno garso.
Gal tai, kas baigiasi, iš naujo prasidės?
Tačiau, kai senas, net karalius — vargšas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-10-10 23:59:16
Tai ne apie mus. Tegul tai bus tiems, kurių širdys pilnos pavydo ir pagiežos. Mes jauni tol, kol kuriam, siekiam ir skleidžiam šviesias mintis ir energiją. Ačiū, kad esat ir rašot
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-10-10 13:45:22
Na taip - mes senstam, bet tai ne apie mus...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2014-10-10 11:11:21
Manau, per anksti ir taip skaudžiai save nurašote...
Kaip norįs dar pasotinti jusles —
Jos vis dar alkanos net po vagotom raukšlėm.
Su šiuo teiginiu sutinku...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-10-10 09:49:53
Visada su gyva mintimi, giliai išjaustas, vaizdingas, Ačiū autorei.