Kaupimas baigėsi, jau skirstaus į dalis,
Ir akys sausos, ašarų nelikę.
Ilgėja sąrašas, ko niekaip negali — 
It užsidegti varvančiai sulytas.

Kaip noris dar pasotinti jusles — 
Jos vis dar alkanos net po vagotom raukšlėm.
Prie krislo krislas... Kas jų bepriles?
O už pečių reiklus botagas pliaukši.

Ko tu slenki lyg sraigė, kai visi
Save kulnais paragindami bėga?
Kai pulsas tyliai klausia, ar esi?
Kai prie Velykų šliejasi Kalėdos?

O tu tik painiojies po kojom, tik trukdai
Ir nuolat stumteli kas nors labai nekantriai.
Ateina tavo dideli vaikai
Ir valios nėr jiems prieštaraujant kranktelt.

Tyli? Tyliu... O šitaip noris rėkt,
Kad nebeliktų anei vieno garso.
Gal tai, kas baigiasi, iš naujo prasidės?
Tačiau, kai senas, net karalius — vargšas...