Akloj tamsoj,
           šaltam šuliny
mane ištroškusį
           randi, —
ištroškęs aš
           nuo to vandens,
kurio negėriau
           nuo rudens .
Šulinys gilus,
           seklu vanduo,
jame — aš užmirštas
           akmuo,
apsamanojęs,
           be vilties,
apsunkęs nuo kietos
           širdies.
Bet šulinys,
           nors ir gilus,
dugne kaip veidrody
           dangus, —
ir dieną naktį
           aš regiu
spindėjimą dangaus
           žvaigždžių. 

Tu taip prakalbini
           mane,
užmirštą šulinio
           dugne, —
ir aš laimingas,
           kad randi
mane vėl gyvą
           šuliny.