Akmuo šuliny
Akloj tamsoj,
šaltam šuliny
mane ištroškusį
randi, —
ištroškęs aš
nuo to vandens,
kurio negėriau
nuo rudens .
Šulinys gilus,
seklu vanduo,
jame — aš užmirštas
akmuo,
apsamanojęs,
be vilties,
apsunkęs nuo kietos
širdies.
Bet šulinys,
nors ir gilus,
dugne kaip veidrody
dangus, —
ir dieną naktį
aš regiu
spindėjimą dangaus
žvaigždžių.
Tu taip prakalbini
mane,
užmirštą šulinio
dugne, —
ir aš laimingas,
kad randi
mane vėl gyvą
šuliny.