Muziejaus paviljonas paviliojo dangaus plotais.
Iš Aganipės fontano lašo išlėkęs elektronas
pavirto į neigiamą krūvį – šauna į aukštį ir plotį.
Tylos. Šventovėj negalima loti, nereikia ploti
nei šauti, nei šaukti – tik harmoniją šlovinti.
Mokėk už atvaizdo medalyje iškalimą,
už lipšnų lietų, už lakštingalos giesmę.
Melpomenė be galo didelį pinigą ima
už gegutės skrydį virš lizdo,
net už aklos pelėdos ūbavimą
Helikono apylinkėse.
Tik, prašau, nesugadink gražaus poezijos vaizdo –
prisisuk smilkinius prie plaukų,
prisikalk rankas prie šilkinių kelnių,
ir eik velniop keliais laukų
į skirtingas 12 pusių visus 12 mėnesių.
Nusipurtęs lapus išlėk rudeniop
su paskutiniais pulkais vasarinių musių –
dar suspėsi – nesigailėsi,
tik nebūk naivus – jos nieko apie tave nežino,
kaip ir 9 mūzos, kaip ir dangus,
nors tas bent jau ant Žemės nusileidęs –
kaip ir tavo apatinės (muziejinės) kelnės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2014-10-09 16:34:09
geras, nenuobodus ir gana iškalbingas eilius. Tai tarsi kažkoks kreipimąsis į muziejininką, kuris prisisukęs smilkinius prie plaukų prisikalęs rankas prie kelnių saugo viską aplink. o paskui netekęs kantrybės eina velniop ir rudeniop.Išradinga ir orginalu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-09 00:27:12
Nu, jo... :) Gerai išvartyta :)))
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-10-08 23:14:50
Turbūt į šį kvintesencinį muziejų įėjimas laisvas visiems. Ypač kviečiami medalininkai. Štai kodėl.
Prieš akis – labai išradingai ir išmintingai pateiktas požiūris į esmines vertes. Tiesa, kalbama tam tikru kampu (per kūrybą) ir patraukiant per gyvenimo komedijas, bet skamba bendras klausimas – amžinybės (įsiamžinimo) ir gyvenimo pajautimo.
Dėstant tarsi nerūpestingai, su elegantiška ironija, nuo šventų Pegaso fontano ištakų per pasiutusį elektroną mintis įgauna povandenilinę srovę. Meninis-simbolinis elektronas (neminėsiu nevalingos minties apie el. erdves) čia paleidžia kiekybę, kas yra antipodas kokybei (kitaip – gyliui, tikrumui). Galima suprasti, kad ir tiesiog kūryba, ir gyvenimo veiklos yra veikiamos tų pačių dėsnių.
Juk kokioj srity besireikštum kaip kūrėjas, dirbtinai sudvasinta vaidyba (be prisegtos fizionomijos, dar ir išoriniai efektai šilkais mušti), apsimestinės kvailos pastangos (kaip antai prisikaltos rankos) yra iš esmės niekiniai. Akivaizdi ir susikurtų tragedijų svarba, tačiau tragiškiausia tai, kad niekam ta veikla neįdomi. Niekam, nei mūzoms, nei muziejams, tai nerūpi, todėl baik spektaklius šlovės alėjoje ir tiesiog gyvenk. (Galima būtų aptarinėti smulkiau, bet dėl negaluojančio recenzento būklės šįkart to bus išvengta.)
Taigi išvados: iš komiškos ir žaismingos visumos pakyla poetinės žinios sluoksnis: susireikšminimo ir galop – jo reikšmės nesvarumas.
Mokėjimu taikliai suvesti į visumą įvairias priemones, terminus (jie duoda laisvės minties plėtotei), kūrinio „užsuktumu“, keliais planais ir kartu paprastumu lieka tik džiaugtis.