Nežinomam kūrėjui (ne dievui)
Muziejaus paviljonas paviliojo dangaus plotais.
Iš Aganipės fontano lašo išlėkęs elektronas
pavirto į neigiamą krūvį – šauna į aukštį ir plotį.
Tylos. Šventovėj negalima loti, nereikia ploti
nei šauti, nei šaukti – tik harmoniją šlovinti.
Mokėk už atvaizdo medalyje iškalimą,
už lipšnų lietų, už lakštingalos giesmę.
Melpomenė be galo didelį pinigą ima
už gegutės skrydį virš lizdo,
net už aklos pelėdos ūbavimą
Helikono apylinkėse.
Tik, prašau, nesugadink gražaus poezijos vaizdo –
prisisuk smilkinius prie plaukų,
prisikalk rankas prie šilkinių kelnių,
ir eik velniop keliais laukų
į skirtingas 12 pusių visus 12 mėnesių.
Nusipurtęs lapus išlėk rudeniop
su paskutiniais pulkais vasarinių musių –
dar suspėsi – nesigailėsi,
tik nebūk naivus – jos nieko apie tave nežino,
kaip ir 9 mūzos, kaip ir dangus,
nors tas bent jau ant Žemės nusileidęs –
kaip ir tavo apatinės (muziejinės) kelnės...