Kol miražais
kaštonų
ant sienos
man pozuoji
žvilgsniu atsirėmęs
į nuo vėjo 
pamėlusį dangų
pasakysiu
kiek daug
nutylėjau

kiek be raštų
iškrito
per širdį
vienadienių troškimų
ir laikas
Jai bekūkčiojant
pasakom vilgė
raskilas
kad galėčiau 
pareiti

nutyjėjau
nebuvėlius auštant
į kasas
drėgną žvilgsnį
supynusius
pasistiebusius
busti
kaip paukščiai

kai lydėjau
į naktį
negimusius

nekalbėjau
kad tau 
neskaudėtų

rasomis 
apsiklojus
miegojau

įsisupus
į naktį
skylėtą

nors dienos
nebuvau
pasiklojusi

jau praėjo
ir mintys
ir atgailos

jau šventu lietumi nusiyrė
patirtis per žaliuojančius pataisus
atleidimais
į vėstančią tylą