išsilaisvinu
Kol miražais
kaštonų
ant sienos
man pozuoji
žvilgsniu atsirėmęs
į nuo vėjo
pamėlusį dangų
pasakysiu
kiek daug
nutylėjau
kiek be raštų
iškrito
per širdį
vienadienių troškimų
ir laikas
Jai bekūkčiojant
pasakom vilgė
raskilas
kad galėčiau
pareiti
nutyjėjau
nebuvėlius auštant
į kasas
drėgną žvilgsnį
supynusius
pasistiebusius
busti
kaip paukščiai
kai lydėjau
į naktį
negimusius
nekalbėjau
kad tau
neskaudėtų
rasomis
apsiklojus
miegojau
įsisupus
į naktį
skylėtą
nors dienos
nebuvau
pasiklojusi
jau praėjo
ir mintys
ir atgailos
jau šventu lietumi nusiyrė
patirtis per žaliuojančius pataisus
atleidimais
į vėstančią tylą