Aš nebijau mirties, bijau tamsos,
Gyvenimo betikslio ir beprasmio.
Juk kažkada širdis tikrai sustos,
O iki tol norėčiau dar atrasti
Slaptuosius lobius Žemės gyvasties
Ir mėlynosios paukštės jaukų lizdą.
Kasryt klausyt, kaip vėjas man kuždės,
Kad Tavo akys nuolat laime tviska.
Aš nebijau mirties, bijau kančios,
Kuri neleidžia sielai prisiminti,
Kad amžina yra nuo pat pradžios
Ir švenčia vis gyvenimą ir mirtį.
Aš nebijau mirties, gyvent bijau
Be meilės, be aistros, be įkvėpimo.
Juk savo laiką švęsti atėjau!
O kiek čia būsiu, tik Kūrėjas žino.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-10-15 16:34:14
Nuostabus, taiklus:) Tiesiai į širdį
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-07 22:56:27
Sklandus, šviesus, labai tikras.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-10-07 21:42:07
Šviesus kaip saulutės spindulėlis
Vartotojas (-a): valerijaaa
Sukurta: 2014-10-07 19:49:38
Gražu:)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-10-07 17:00:11
...savo laiką švęsti atėjau - gražu...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-10-07 12:31:59
Geras, kūrinys turintis svorio.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-10-07 09:53:38
Su ugnele išsakyta drąsi gyvenimo pozicija.