Aš nebijau mirties, bijau tamsos,
Gyvenimo betikslio ir beprasmio.
Juk kažkada širdis tikrai sustos,
O iki tol norėčiau dar atrasti

Slaptuosius lobius Žemės gyvasties
Ir mėlynosios paukštės jaukų lizdą.
Kasryt klausyt, kaip vėjas man kuždės,
Kad Tavo akys nuolat laime tviska.

Aš nebijau mirties, bijau kančios,
Kuri neleidžia sielai prisiminti,
Kad amžina yra nuo pat pradžios
Ir švenčia vis gyvenimą ir mirtį.

Aš nebijau mirties, gyvent bijau
Be meilės, be aistros, be įkvėpimo.
Juk savo laiką švęsti atėjau!
O kiek čia būsiu, tik Kūrėjas žino.