Ąžuolai nesirenka vietos,
Kur įleisti šaknis ir augti.
Na, o Tu, taip karštai mylėtas,
Savo meilės tikrosios lauki?
Ąžuolai nesirenka laiko,
Kiek jiems amžių šioj Žemėj skirta.
O Tave ar kas nors sulaiko
Nuo ketinimo rinktis mirtį?
Ąžuolai ošia stiprūs ir drąsūs
Ir savąja jėga dalinas.
Tiktai spindinčios saulėj rasos
Tyliai verkia, kad nepažinęs
Dvasios turtų, širdim žaizdota
Iššvaistai savo meilės galią.
O juk Tau šitiek laisvės duota —
Tu gali pasirinkti kelią!
Ąžuolai nesirenka vietos,
Kur įleisti šaknis ir augti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-10-05 14:57:00
Gražus, prasmingas kūrinys. Taip pat ir gilus. Tikslią mintį Autorė pasakė be įmantrybių beigi sudėtingų sakinių vingių, kurių dažnai ir patys kūrėjai nebesupranta. Čia puikiausiai šito išvengta, o mintis ir kūrinio idėja dėl to nenukentėjo.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-10-05 11:41:42
Na, taip... Kartais, atrodo, kad iš to žmogaus nieko nebus, ne ta aplinka, kurioje auga, tačiau išeina visai kitaip.