Laikui bėgant Nesos įsidukrinti pasirodė dar viena elfų pora, kuri taip pat po susitikimo atsisakė šios minties. Galiausiai įstaigos darbuotojos nusprendė išvis mergaitės neįtraukti į siūlomų įsivaikinimui sąrašus, tuo labiau nebeminėti, jog ji nėra žmogus. Greitai visuose dokumentuose buvo nutrinta eilutė, atskirai skaičiuojanti globojamus elfų vaikus (ir tas nejaukus vienetukas šalia), o įstaigos globojamų mergaičių skaičius tiesiog padidėjo. Nesa taip paprastai prarado savo tapatybę ir statistikoje tapo dar vienas numeriukas.

Moraokio dvaro gyventojai vis keitėsi. Atvykdavo naujų vaikų, būdavo perkeliami ar iškeliaudavo į šeimas. Tik keletas teliko „senbuvių“. Nors netinkamų įvaikinti sąrašai buvo viešai neskelbiami, smailos nosys visur surasdavo plyšius, tad tarp gyventojų tyliai kalbama apie tai, kas išvyks, o kas pasiliks. Vis tik Nesai nepavyko susirasti artimų draugų net iš tų neįvaikinamų grupės.

Žingsnis po žingsnio elfukė mokėsi gyventi, klysdama, nusivildama, bet vėl bandydama. Kiti vaikai sparčiai stypo, augo, o jai vis nepavykdavo pasivyti. Na, ne tiesiogine prasme, nes jeigu reikėdavo greitai bėgti, tai Nesai sekėsi puikiausiai. Nebuvo elfė engiama, tačiau ir mylima nepavadintum. Dažniausiai jos tiesiog vengdavo. Ji pastoviai girdėdavo apie vaikų (ir net darbuotojų) baimes dėl elfų kerėjimų ir nežemiškų galių. Pati nesijautė jų turinti, bet niekada nepaneigė, kad gali ką nors užburti. 

Kartą būrelis priėjo prie besisupančios mergaitės.
„Klausyk, ė... Tu moki gerai laipioti, ne?“ – prabilo Nikis.
Nesa jį puikiai pažinojo, tai buvo šūstras dešimtmetis, už visus aukštesnis, visada įsviveliantis į bėdas ir nevengiantis sudalyvauti muštynėse.
„Ji turbūt ausimis užsikabina už kokios šakos,“ – sukikeno kažkas iš grupelės.
„Eikit velniop“, – sukosi nueiti.
„Ne, palauk, – sustabdė Nikis. – Neklausyk jo, jis idiotas, – Nesa sukryžiavo rankas, bet liko stovėti. – Tu padarai šį bei tą dėl mūsų, o mes tave kitą kartą priimsim, kai naktį lipsim per langą.“
„Ką reik padaryti?“ – grubiai išspjovė, prikandus lūpą, kad nešyptelėtų, išgirdus tokį pasiūlymą; nenorėjo išsiduoti.
Vaikai susižvalgė, tarsi abejodami, ar ji sutinka, bet  Nikis drąsiai klojo planą: 
„Šiandien ryte atvežė labdaros. Pilna dėžių sausainių...“  – apsižvalgė, ar niekas nemato.
„Niekas nepastebės, jei vienos ar kelių dėžių nebeliks...“ – sukikeno iki šiol tylėjusi mergaitė.
„Tai kas man darbo?“ – raukėsi Nesa.
„Visas grobis užrakintas auklėtojų poilsio kambaryje“, – Nikis akimis parodė į atvirą langą antrame aukšte.
Elfė ramiausiai atsisuko į pastatą ir gerai nužvelgė galimybes. Visus langų rėmus puošė senoviniai, gan stambūs pagražinimai. Jie buvo gerokai užapvalinti, tačiau atrodė pakankamai tvirti. Akimirką svarstė ir vaikai tyliai laukė.   
– Reikės sargų, kad žiūrėtų, ar niekas neateina.
– Mes tą jau suplanavome, – išdidžiai pasakė Nikis. – Du bus kambaryje apačioje, pro kurį tu lipsi. Jei kas nors norės įeiti, užkalbintų, kitas bus prie auklėtojų kambario durų, o mes trise, čia, lauke. 
– Dalinsimės lygiomis dalimis, – nepatikliai nužvelgė visus Nesa. 

Tai buvo pirmas rimtesnis bendravimas su bendraamžiais ir Nesa nenorėjo susimauti. Jeigu planas pavyks, ji bus pakviesta kartu naktinėti sode. Apie tai yra girdėjusi tik gerus pasakojimus. Kai žvalgai patvirtino, jog saugu pradėti operaciją, elfė nusiavė batus ir kojines. Pradėjo kopti. Nepatogumų kėlė tik prakaituojantys delnai. Sausainiai Nesai buvo paskutinėje vietoje, svarbiausia, atrodė, gyvenimas dabar pasikeis, klasėje prie jos prisės draugai, kalbins, kartu juoksis. Per pietus nebereikės vienai kampe valgyti ir galės kartu pasidžiaugti ar pasikeikti dėl valgio skonio. Tokių minčių paskatinta lipo drąsiai ir užtikrintai. Apačioje vaikai jaudinosi kur kas labiau. Išsprogdintomis akimis stebėjo, kaip elfė nežmogiškai išsilenkia, kad pasiektų reikiamą atramą, kaip vien rankomis perkelia savo liesą kūną ant aukštesnės pakopos, kaip ilgais kojų pirštais apglėbia langų raižinius. 

Staiga atbėgo uždususi Nikio sesutė, kuri turėjo prižiūrėti auklėtojų kabineto duris, ir pranešė, jog dėžių skaičiuoti ateina pati direktorė. Reikia staigiai viską nutraukti. Berniukas pakėlė akis, norėdamas perspėti Nesą, tačiau ji jau buvo viduje. 
„Bėgam iš čia“, – susijaudinusi tarė ir vaikai greitai išsiskirstė.
Nikis akimirką stabtelėjo, kol sesutė nepradėjo tampyti už skverno:
„Bėgam, kad mūsų nepagautų.“

Besididžiuodama tokiu žygdarbiu Nesa pro langą pažvelgė žemyn, siekdama kaip teatro aktorė nusilekti savo bendražygiams, tačiau pamatė vaikus nubėgančius. Tą pat akimirką išgirdo sujudimą už durų. Direktorė kalbėjosi su auklėtoja Rasa, girdėjosi raktų barškesys. Elfei pradėjo daužytis širdis. Lipti žemyn – per vėlu. Greitai peržvelgus kambarį, rado plyšį tarp sienos ir spintos. Akimirksniu ten įsispraudė ir pasistengė net nekvėpuoti.  

Moterys įėjusios persimetė keliais žodžiais ir direktorė išėjo nešina penkiomis dėžėmis. Savo reikmėms, kaip suprato Nesa. Buvo pikta ant viso pasaulio. Pikta ant vaikų, kad ją pakišo, pikta ant auklėtojos ir direktorės, kad leidžia sau pasisavinti tai, kas skirta jiems. Dar kartą suprato – teisybės pasaulyje nėra, už save teks kovoti kiekviename žingsnyje. Nesa išsitiesė ir drąsiai apžiūrėjo sukrautą lobį. Pačiupo kelias dėžės ir įsitikinus, kad apačioje nieko nėra, numetė ant žolės. Metė apgalvotai, po vieną dėžę, skirtingose vietose. Taip sukėlė mažiau garso. Atsargiai nusileidusi, nesutiko nė vieno žmogaus ir laiminga pasiėmė abi dėžes. Kilo pagunda nueiti, pasidalinti grobiu su vaikais, tačiau jie ją paliko... Ji viena atliko šį reikalą. Viena ir valgys. Pasislėpė lobį savo slėptuvėje, malkinėje ant balkio. Ten ji ilgai sėdėjo valgydama sausainius, galvodama apie tai, kas įvyko. Sausainiai buvo skanūs. Bendražygiai pabėgo. Šikniai. Niekas be jos nebūtų sugebėjęs užlipti į antrą aukštą. Niekas be jos nebūtų tilpęs į plyšį tarp spintos. Atsikando dar vieno sausainio. Patys kalti, kad pabėgo.