Kaip sakė lapė pasakėčioje: „... o vynuogės dar žalios...“
Bet ne todėl tave aš nokinu,
Svarstau, ar verta sukti man iš kelio,
Pakol ramiai it kūdroj gyvenu.
Juk pastovumas — tai reta vertybė,
Išduoti priesaikas — juodžiausia negarbė.
Tegul tarp mūsų bus netrintos ribos.
Tiesiog tu būk, viršūnėje kabėk
Ir nok, ir kaupk troškimams juslių sultis
It gesintuvas — aš juk apdairi,
Dar niekas nedega. Ko man nuo kranto pulti,
Tu ajeryne sėdi ir žiūri
Į savo atspindį ramiam tamsiam paviršiuj,
O kas po juo, įžvelgt nė nebandai.
Gražu stebėt, kai koks nors vaisius sirpsta,
Net jei jis kabo pernelyg aukštai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-09-28 17:29:57
Pernokęs vis tiek nukris žemėn, tokie fizikos dėsniai...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-09-28 14:52:31
pritariu "kaip lietui"- vertas dėmesio kūrinys, o dėl komentaro...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-27 21:27:24
Jo, tikrai komentaras vertas dėmesio. Bet eilėraštis, pritariu Langui Indausui, yra vertesnis.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-09-27 16:39:55
Hm, prieš mane labai įdomus komentaras apie šį eilėraštį, bet pats eilėraštis žymiai įdomesnis už komentarą ...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-09-27 16:27:17
Na, tikrai varlei esančiai tikroje kūdroje, tai tikriausiai nėr jokių (emociniame intelekte) sunkumų: "ar ji aukštai, ar ji žemai garbinga", ir kas jai ta garbė, kai ji kūdroj – gerai jai kūdroje – ji juk varlė...
(beje, jei jau kas pastoviai ištikimas yra, tai jis paprasčiausiai ištikimas, bet pastoviai?.. mhmm. Kažkas painiojama sąvokose, nes, jei kažkas yra ištikimas nepastoviai – tai jau automatiškai jis yra neištikimas; kodėl dabar taip sureikšmintas tas „pastoviai“, „pastovumas“ įvardinant jį tą pastovumą mhmmm; didžiausiu turtu.)
Šiaip tai o jau kalbėt jei apie turtą - dvasinėje plotmėje, dvasinių vertybių skalėje, tai tikrai turtas yra „saiko žinojimas“, žinojimas saiko visame kame ir visada – reiškia pastovus saiko žinojimas. (susirūpinimas savo garbe, toks kraštutinis, toli gražu - ne harmonijos būsena su savimi... tas negalavimas veisiasi tokioje kūdroje kaip „dvasinis egoizmas“ arba randasi dvasinio egoizmo plotmėje.
Jūsų eiliuje juokinga varlė, matote, ji yra labai susirūpinusi savo garbe. Mhmmm citata:
"Svarstau, ar verta sukti man iš kelio,
Pakol ramiai it kūdroj gyvenu.
Juk pastovumas - tai reta vertybė,
Išduoti priesaikas - juodžiausia negarbė."