Kaip sakė lapė pasakėčioje: „... o vynuogės dar žalios...“
Bet ne todėl tave aš nokinu,
Svarstau, ar verta sukti man iš kelio,
Pakol ramiai it kūdroj gyvenu.

Juk pastovumas — tai reta vertybė,
Išduoti priesaikas — juodžiausia negarbė.
Tegul tarp mūsų bus netrintos ribos.
Tiesiog tu būk, viršūnėje kabėk

Ir nok, ir kaupk troškimams juslių sultis
It gesintuvas — aš juk apdairi,
Dar niekas nedega. Ko man nuo kranto pulti,
Tu ajeryne sėdi ir žiūri

Į savo atspindį ramiam tamsiam paviršiuj,
O kas po juo, įžvelgt nė nebandai.
Gražu stebėt, kai koks nors vaisius sirpsta,
Net jei jis kabo pernelyg aukštai.