Tai senas kinų išminties (senovės Kinijos kinų išminties) posakis-prakeiksmas: "kad tu gimtum permainų epochoje" - tai sunkus laikas, kada yra permainų laikas - na tame ir išmintingas prakeiksmas, tokie tie permainų laiko dėsniai; bet kad taip nuobodžiai juos aprašinėt, po vėliava "poezija" ir taip tiesmukai "vai vai vai vai,kaip man buvo, kaip čia buvo,kas čia darėsi..." fe :).
matai, kaip trumpai pasakyta "kad tu gimtum permainų epochoje", o jau tamstos  eilius, nu toks neįdomus, toks nuobodus, eik tu peklon, liaudiškai tariant, ir ten bus smagiau... Žinai, man tik tiek patiko:
"Kai trupėjo Berlyno siena,           
Europoje buvo saulėlydis,
aitriai kvepėjo Juoduoju Pelynu ir rudeniu.", – tiek, poezija; o toliau, nuobodus pamokslavimas apie tai, kas vyksta permainų epochos laike, ir dabar - ne išimtis, t.y. nuobodus aprašinėjimas,  kaip vyko visi dėsniai kurie vyksta pasidėjus "permainų epochai" jau nuo senovės kiniečių išminties laikų (dar prieš mūsų erą - o permainų epochos laikai tokie - ištikimi savo dėsniams, arba žmonės permainų laikų dėsniams išgyvenantys permainų epochos laiką... :)

Rizikuoju įkyrėti, bet kaip įžymus ekspertas negaliu abejingai tylėti, todėl šiuo kūriniu pasiremsiu teoriniam pasisakymui tema „kaip skaitau“.

Pirmas, regimasis (ir, jaučiu, dažniausiai vertinamas) kūrinio sluoksnis – paviršinis siužetas – tikri įvykiai. Jie išdėstyti daugiau ar mažiau suliteratūrintai, per autorinį kodą, tačiau be nukrypimų. Galima tiesiog perskaityti apie tai, kas vyko tais ir tais metais. Stovėjęs istoriniuose vėjuose  skaitytojas kūrinyje pasakojamus įvykius, tikėtina, atpažins, buvęs to meto vaikas galbūt pasitikrins, ar taip jautėsi, o neutrali grupė ne iš vadovėlio pasikartos istoriją.
Bet yra dar kitas kūrinio sluoksnis, pamušalas – tai idėja, o čia ji būtų sienos griuvimas – perversmas apskritai, kaita, vertybių virsmai ir individo situacija tame katile.
Yra ir dar vienas sluoksnis – iškylančios ne iš žinių, o tos kitos – „protingam“ siužetui nepavaldžios nuojautos, sąsajos, ir tai jau neišvengiamai poezijos laukas.
 
Plačiau apie viską per savo suvokimą. Atsimenu politinę situaciją, Berlyno sienos griūtį, netrukus išpopuliarėjusią per visur transliuotą Wind of Change, tad ne visai mažo vaiko, bet ne mažiau atvirų akių vaizdas yra.
Įsiskaičius į regimąjį siužetą, apžiūrėjus kiekvieną poziciją: ekonominę, religinę, moralinę etc., galima ne tik viską atpažinti, bet taipogi pajusti literatūros jėgą ir literato gebėjimus (tikrovės atstovai pasirodo per saulėlydį ir rudenį, Juodąjį Pelyną kaip bjaurų vaistą, bet ir baisų graužiką, „Aukso veršio“ bliovimas paskliautėj duoda užuominų į blizgų vertelgų pasaulį, chaose susišaukia su Mersu, nors tuo pat metu yra tiesiog išradingai vaizdinga; suirutėje sena ir nauja kaunasi per šventikus, nesveiko masto statybas, įvairaus pobūdžio menus ir pan.). Kūrinys, kaip įprasta sakyti, turtingas.
Perkeltine prasme čia žlugo kalėjimas. Tokia kūrinio idėja. (Jei ir ne, tai man taip).
Bet yra dar toks reiškinys kaip keista nuojauta, kad tai buvo ne šiame istoriniame siužete. Detalių, vietovardžių, personažų ryšiai, atsekami kituose kontekstuose, nepasiduotų atpasakojami. Šis reiškinys ir yra tas trečiasis sluoksnis, susidarantis iš archetipinių bei situacinių užuominų. Tokie klodai yra kūrinio sėkmė.
 
Skaitytojų seniai pastebėtos ir, tikėtina, pamėgtos pirmiausia dėl gyvumo (specialiųjų žinių lygmuo pagal poreikius) priemonės kuria atitinkamą nuotaiką. Pavyzdžiui, kūrinys yra rimta tema ir, galima sakyti, rimtas. Vaikas, arba tiesiog mažas žmogus (ką plačiau reiškia vienas ir kitas, galima susiprasti) apmąsto vertybes.
Bet pavadinimas, o atitinkamai ir visas kūrinys, man atrodo ir taip (kartoju: asmeninio suvokimo patamsiuose):
Seniai seniai...
Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau. Mergos manęs nepažino, senu ožiu pavadino.
Kaip aš augau ir mokiausi, čia ir papasakojau.

Istoriškai teisingi pastebėjimai apdainuoti menestrelio stiliumi. Žmogaus mažo gaila... :(