Kai trupėjo Berlyno siena,            
Europoje buvo saulėlydis, 
aitriai kvepėjo Juoduoju Pelynu ir rudeniu.
Dangų puošė išlindęs auksinio veršio ragas,
o Žemę badė nulaužta Grįžulo Merso iena.
Kai kas piktas skaitinėjo seną politinį meniu,
alkanus viliojo tautų iškeptas pyragas,
skambėjo džiaugsmo odė,
kailialupiai lupo nuo žmogaus odą,
kažkur nuo laisvės išprotėję
menininkai žiopliams rodė
savo pasiekimų parodą,
o laisvieji mūrininkai statėsi (ne)padorius rūmus
tarsi amžinos laimės šventyklą.
Tada nuo Solovkų iki Jeruzalės
buvo pilnos apsalusių maldininkų aikštės ir salės,
bet kai kas jau rausėsi po dokumentų saugyklas,
neišvėdintus patalus ir amžinojo miesto pamatais,
kai raudonskruosčiai monsinjorai plovėsi kojas
ir rankas švęstu vandeniu.
Ir tik šventasis Vojtyla susirūpinęs mąstė,
kokia audra bus prieš šito rudenio tylą...
O už griūvančios sienos, Hiperborėjoj,    
keista čiabuvių gentis dainavo ir verkė,
keikė kaimynus ir būvį,
gėrė midų ir (ne)broliškai pykosi.
Štai ir visos tų metų naujienos.
Tiesa, pamiršau pasakyti,
kad ant Baltijos Kelio
nukrito ašaros kelios.
 
Mažo žmogaus, išsigandusio vaiko...