Santrauka:
Jau ketvirtas ruduo, kai nėra tavęs – tai mėgstamiausias mudviejų mėnuo – todėl rudenį aš dar vienišesnė.
Kodėl ruduo ateina, jei nerasiu
Tavęs tam parke, kur girti klevai
Ant lapų piešia mirtiną ekstazę
Ir kloja žemę lapais – piešiniais,
Kur ant suoliuko liko tuščios vietos
Ir ilgis mūsų baimės bučinių –
Kuriuos droviai po tais klevais paslėpę
Vis laukėme lyg laimės dovanų.
Kalbu už du – tave tyla sukaustė,
Užspaudė lūpas lediniu raktu –
Abu mylėjom rudenį. Maldausiu
Palaukt – į tavo rudenį einu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-09-27 14:44:34
Tokio ilgesio neišsineša net tolstantys metai... Jautru.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-09-27 13:21:14
Nesutinku su kaip lietus'u.Pirmam komente nerandu jokių cvekų (argi vinys blogai?). Žmogus pasakė savo nuomonę ir tiek... O eilėraštis, manau, geras, nors ir atviras kaip atvirutė.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-26 23:49:30
Kaip matau, kažkas ieško cvekų ten, kur jų nėra. Ta prasme sumenkina kūrinį visai be ryšio rašant komentarą. Žinot kas yra šlykščiausia? Man irgi yra taip buvę, beje. Kuomet eilės yra skirtos kažkokiam brangiam žmogui, o atsiranda pašlemėkų, kurie iš to išsityčioja. Galima pakritikuoti, tarkim, kažkokį techninį broką (beje, rimas labiau tiktų dainuojamajai poezijai, tai toks būtų pastebėjimas), tačiau šitaip... :(((