Ruduo nuo kaulo plėšia mėsą.
Pušies rievė tamsėja.
Langaplyšis įspjauna vėsą,
Ausin įūžia vėją.
Pagundų mąžta, aistros rimsta
Ir metų naštą tempia.
Purvynuos atmintis įklimpsta.
Rugsėjis šviesą švampia.
Velniop užraugtus graužatynus –
Naujadarus vartosiu.
Gana jau braidžioti purvynais.
Lengvai nepasiduosiu!
Juk jaukuma kukliuos kvadratuos
Su arbata po lempa.
Gal nuo šviesos, gal nuo arbatos, –
Tamsa daugiau į kampą,
Fantazija, lyg astras skleidžias
Ir vienumos didybė.
Buvau trumpam žingsnius sumaišęs.
Tiesa. Dabar – ramybė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-10-02 23:48:15
Kažkodėl pritarsiu (tik negrebluodamas!) meta phrasis'ui: dėlionėms gyvenime irgi vietos lieka!
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-09-24 10:45:36
Čia yra eilėraštis. Įdomiai sudėliota. Patiko.