Ruduo nuo kaulo plėšia mėsą.
Pušies rievė tamsėja.
Langaplyšis įspjauna vėsą,
Ausin įūžia vėją.

Pagundų mąžta, aistros rimsta
Ir metų naštą tempia.
Purvynuos atmintis įklimpsta.
Rugsėjis šviesą švampia.

Velniop užraugtus graužatynus –
Naujadarus vartosiu.
Gana jau braidžioti purvynais.
Lengvai nepasiduosiu!

Juk jaukuma kukliuos kvadratuos
Su arbata po lempa.
Gal nuo šviesos, gal nuo arbatos, –
Tamsa daugiau į kampą,

Fantazija, lyg astras skleidžias
Ir vienumos didybė.
Buvau trumpam žingsnius sumaišęs.
Tiesa. Dabar – ramybė.