Vasaromis jis dirbo
kultūros baruose barmenu –
prie švento stalo pilstė
jausmų išspaudas į plastiko taures,
o kartais ir ant popieriaus –
balto, geltono arba tualetinio –
viską paversdamas vynu,
ir jautėsi supermenu,
putojančiu minčių gėralu girdė ištroškusius,
saldžius žodžius vyniojo į vatą,
muilinomis sakinių virvėmis smaugė,
kad galėtų lengviau kabarotis į dangų
bučiuoti šeimininko raudoną batą.
Dirbo sunkų ir atsakingą darbą,
kad net pats to sunkumo nejuto,
bet ar kas iš tikrųjų žino visą tiesą?
Gal jo darbas vertas
tokios pat garbės kaip ir Judo?
Staiga viskas stoja į savo vietą,
tampa ryškiai šviesu lyg paskutinę dieną
Žemėje: kai kas laiku susiprato
ir dėl garbės atgailauti sujudo.
Tas už kenksmingą darbą
nemokamai geria pieną.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-09-21 17:42:51
Pasistengsiu savo pamąstymus paversti argumentais, nors negarantuoju, kad pavyks, nes poezija yra abstrakcijos, o jos suvokiamos skirtingai ir ne visada pakomentuojamos turiningai.
Kūrinyje, pradedant pavadinimu (tarptautiniu žodžiu), tęsiant nepriekaištingai lietuviškai, kalbama apie tai, kad pučiasi kažkoks kaip varlė prieš dalgį (folkloro aidas), bet ir tokių reikia, kad kitiems atsivertų akys ir jie pamatytų visa ko spindesį ir skurdą (nevalingai pavartojau nevietinio autoriaus kūrinio pavadinimą, tik be kurtizanių, bet tikiuosi, kad tai ne plagijavimas).
Beje, tarptautinis žodis ne visada blogybė, ir šįkart ne. Pirma, dar ne tokios svetimybės neišraunamai gyvuoja lietuvių kalboje... (o kitu aspektu, t. y. kalbos vystymosi – ir tas pats plastikas, kurio tautosakoje nebuvo nė kvapo, tapo norma). Antra, pavadinimo žodis čia kaip tik suteikia įvairių atspalvių.
Neišsigąkite dėl įsibėgėjančios apimties, per daug nesišakosiu, tik nusakysiu įžvelgtas esmines turinio ir raiškos gaires.
Tema – tikslo siekimas įvairiomis priemonėmis ir veiklos pasekmės su moralu.
Jau pradžioje minimi popieriai (įskaitant tualetinį, kurio paskirties neaptarinėsime), bet kūrinyje nebūtinai kalbama apie rašytinę kultūrą (būtų aliuzija ir į „Kultūros barų“ leidinį, bet nepamirškime ir bendrosios) – tad kultūros baruose barmenu – pamalonina ir sąskambiai, ir prasmių žaismas. Barmenas – bar+man (žmogus), tiesiog kultūros atstovas, o gal net kultūristas, kas irgi turi poteksčių.
Vasara – toks nerūpestingesnis, karštesnis metas, gal pasirinktas nukreipti dėmesiui į kurortus, į standartą, kur dažniausiai paniekinamos šventenybės (prie švento stalo pilstė), naudojamos ne tik plastiko taurės, bet ir dirbtiniai santykiai, dantys taipogi (neatmestini gi kurortuose įvairaus amžiaus ir polinkių turistai). Bet tai šalutinė migla.
Reikšmingiau tai, kad saldokų manipuliacijų kupinas darbas pagrindinio veikėjo nealina, nes tai įprasta jo stichija. O dėl gėrimų, tai kultūros baruose-mainuose pilstomi visi paminėtieji, tik perkeltiniai. Kad ir makaronų pavidalo.
Arba anava raiškos pažibutis saldžius žodžius vyniojo į vatą – kas reiškia ir saldėsių gamybą (cukraus vata), kuri turi tiesioginį ryšį su visuomeninio maitinimo ir pramogų taškais, bet kartu yra vaizdingas išsireiškimas, apibūdinantis aptakų žodeliavimą ir tinkantis visur. Muilinas virves į dangų praleidžiu, nes nuo vaizdumo labai baisu. Tokios gličios pliurpalų pynės. Šeimininkas raudonu batu? Neįmanoma nepatikėti, kad tai svarbus asmuo, o greičiau abstrakti siekiamybė, nes raudona rėkte rėkia, o ir galintis sutraiškyti batas – ne kokia barmeno aptarnaujamos zonos nosis.
Kūrinio dominantė Barmenas-Pardavėjas, o tuo jis ir galimas Judas, nukreiptų į viršutines sferas, bet nebūtina prisirišti prie konkrečių siužetų, kai plečiasi asociacijos. Čionai smelkiasi ta, kad santykiuose visada turi būti koks nors gudrus menkysta. Štai čia jau ir „razinkytė“: Judas galbūt tikrai atliko gerą darbą pats to nenorėdamas – kažkam padėjo praregėti ir t. t.
Tačiau niekas neteigiama, neteisinama ir nesmerkiama, paliekama atvira abejonė – per netikėtą Staiga viskas stoja į savo vietą.
Kai kieno atgailos linija suspausta iki minimumo, bet tai nereiškia, kad nesimato. Pora eilučių, bet užtat pabaigoje, tarsi akcentas: kas laiku susiorientuoja vertybėse, peržengia per savo ego, nepatogumus, baimes (žingsnis skausmingas, todėl kenksmingas), tas laimi ir geria, taip sakant, paukščių pieną.
Vis dėlto skaitant mintis nepaklusniai grįžta atgal (kūrinio efektas) ir neatstoja klausimas: Ar kas žino visą tiesą? Klaustukas taip ir lieka, o tai labai gerai eilėraščiui.
Tarsi galimas atpasakoti kiek absurdiškas siužetas, „linksmos“ priemonės – lengvai regimas sluoksnis. O juk dar yra tai, kas duoda veikti minčiai. Skleidžiasi asociacijos, jau minėta. Kaip matyti, poezija apie būtį su visais paklydimais kalba nebūtinai verksmingai.
Šaunuolis (-ė).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-20 23:44:09
Čia sovietmečiu buvo? Dabar už kenksmingą darbą galima gauti nemokamai nebent vėžį, alergiją, reumatą ir panašias dovanas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-09-20 23:04:31
Jam valstybinį apdovanojimą... (taip paprasta). Juk toks atsakingas darbas.