Vasaromis jis dirbo
kultūros baruose barmenu –
prie švento stalo pilstė
jausmų išspaudas į plastiko taures,
o kartais ir ant popieriaus – 
balto, geltono arba tualetinio –
viską paversdamas vynu,
ir jautėsi supermenu,
putojančiu minčių gėralu girdė ištroškusius,
saldžius žodžius vyniojo į vatą,
muilinomis sakinių virvėmis smaugė,
kad galėtų lengviau kabarotis į dangų
bučiuoti šeimininko raudoną batą.
Dirbo sunkų ir atsakingą darbą,
kad net pats to sunkumo nejuto,
bet ar kas iš tikrųjų žino visą tiesą?
Gal jo darbas vertas
tokios pat garbės kaip ir Judo?
Staiga viskas stoja į savo vietą,
tampa ryškiai šviesu lyg paskutinę dieną
Žemėje:  kai kas laiku susiprato
ir dėl garbės atgailauti sujudo.
Tas už kenksmingą darbą
nemokamai geria pieną.