Jaukumo kupina diena pražydo –
Paskambinai, ir tavo balsas čia...
Tai dovana. Man tereikėjo šito, –
Ištirpo užsibuvus dargana.
Skaitei eiles... ne savo. Jos prigludo,
Nes tu žinojai, kas pritinka man...
Tik tai, ko atsisakėm tąsyk mudu, –
Jau nebetilps šio rudenio delnan.
Lai sups voratinkliai vilties kriaukšlelę,
Kurią lig šiol išsaugojai ir tu.
Ruduo, mus prisivijęs, sėklą beria –
Vėlyvas derlius... Piktžolių nebus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-09-22 10:12:10
Taikliausiai apibūdina pats pavadinimas Dar žydintis ruduo. Brandūs ir šviesūs jausmai plaukia iš pačios širdies ir skelbia viltį, vis atgimti prisimenant visa, kas gražiausia... Labai įtaigi nuotaika, gyvas žodis ir ypač puikus akcentas pabaigai
Vėlyvas derlius... Piktžolių nebus
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-20 23:35:10
Ir svarbiausia, kad piktžolių nebus. Ir dar svarbu, kad geriau vėliau, negu niekad. :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-09-20 22:49:42
kaip malonu skaityti tikras, gyvas eiles, priglausiu
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-09-20 20:59:35
Gražus tas rudeniškai šiltas jausmas :)
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2014-09-20 19:37:22
„Lai sups voratinkliai vilties kriaukšlelę,“ — nuostabus perliukas....
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-09-20 19:32:09
Švelnumas artumos