Jaukumo kupina diena pražydo –
Paskambinai, ir tavo balsas čia...
Tai dovana. Man tereikėjo šito, –
Ištirpo užsibuvus dargana.

Skaitei eiles... ne savo. Jos prigludo,
Nes tu žinojai, kas pritinka man...
Tik tai, ko atsisakėm tąsyk mudu, –
Jau nebetilps šio rudenio delnan.

Lai sups voratinkliai vilties kriaukšlelę,
Kurią lig šiol išsaugojai ir tu.
Ruduo, mus prisivijęs, sėklą beria –
Vėlyvas derlius... Piktžolių nebus.