Būk aistros vilnimi,
Kapiliaruos išjudinus kraują -
Ir skrendu, ir krentu
Tavo rankų vos vos liečiama
Ir būties sūkury
Pasilikt Amžinybę maldauju,
Nes šiurpstu nuo minties,
Kad sugrįš dar vienatvės žiema.
Juslės geria tave,
Nektaru užganėdintos kvaista,
Bet nesako gana,
Nevalingai tikėdamos dar.
Susiliejo galop atsiskyrėliai
Erdvės ir laikas,
Nes nėra atskaitos
Viską nešančiam čia ir dabar.
Ištirpau tavyje,
Tad išeidamas sielą išneši.
Kam ji man vienumoj?
Kad ją graužtų žiaurus ilgesys?
Būk aistros vilnimi -
Iki soties juk neatsigersiu.
Atbundu ir šypsaus.
Ne kad rytas - šalia kad esi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-09-23 21:51:19
Tikrai , kaip daina... jausmas eilėse tikrumu dvelkia, meile...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-20 23:29:45
Apie eiles nekalbėsiu, nes jau viską iki manęs išsakė. Pavadinimas prilipo, tiesiog - Būk.
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2014-09-20 23:21:13
Malonu ne tik skaityti, bet puiku būtų ir sudainuoti...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-09-20 21:14:15
Pritariu Eiliuotojai dėl aukso vertės :)
Ir nedaug, rodos, reikia — tik paimti gitarą, kad tas jausmas suskambėtų dar įtaigiau :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-09-20 16:48:12
Nuostabi lyrika. Paskutinės eilutės – aukso vertės.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-09-20 15:44:01
Laimė turėti šalia ir laimė būti šalia. Nuostabu, kaip ir autorės mintys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-09-20 14:45:05
Sužavėta tokiu kalbėjimu, pasisavinu