Būk aistros vilnimi,
Kapiliaruos išjudinus kraują - 
Ir skrendu, ir krentu
Tavo rankų vos vos liečiama
Ir būties sūkury
Pasilikt Amžinybę maldauju,
Nes šiurpstu nuo minties,
Kad sugrįš dar vienatvės žiema.

Juslės geria tave,
Nektaru užganėdintos kvaista,
Bet nesako gana,
Nevalingai tikėdamos dar.
Susiliejo galop atsiskyrėliai
Erdvės ir laikas,
Nes nėra atskaitos
Viską nešančiam čia ir dabar.

Ištirpau tavyje,
Tad išeidamas sielą išneši.
Kam ji man vienumoj?
Kad ją graužtų žiaurus ilgesys?
Būk aistros vilnimi - 
Iki soties juk neatsigersiu.
Atbundu ir šypsaus.
Ne kad rytas - šalia kad esi.