Kiekvienąkart vakarėjant imu teptuką ir kopiu ant kalvos perdažyti debesis. Dažau pilkais tonais, bet vis sodresniais ir sodresniais, iki jie tampa juodi, savo išvaizda panašūs į besikarstančius skliautais juodus katinus.
Pradėjus ciksėti pievose, paskutinė šviesos properša blėsta lyg žibalinės lempos dagtis – tyliai ir vangiai, iki spragteli ir užgęsta...
Taip ateina naktis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-19 22:27:20
Na, taip - labai vaizdingai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-09-19 22:09:52
Skaičiau visas miniatiūras. Gražiai plaukia ir neeiliuoti žodžiai... Šaunu.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-09-19 21:35:22
...lyriškai ateina...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-09-19 21:06:24
Žavu :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-09-19 19:35:21
taip ir atsėlina naktis: tykiai, neskubėdama ir prarydama visą šviesą
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-09-19 15:51:47
Vaizdingai ir savitai. Tapybiška miniatiūra.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-09-19 13:50:32
Gal kiek ryškesnis suasmenintas debesų spalvinimas (saulė, žmogaus mintys), o pievų laikrodukai, išjungiantys šviesą, atrodo daugiau savaiminis gamtos veiksmas, bet visgi tai yra vienas būvis, dalys jungiasi ir miniatiūra graži.