Kiekvienąkart vakarėjant imu teptuką ir kopiu ant kalvos perdažyti debesis. Dažau pilkais tonais, bet vis sodresniais ir sodresniais, iki jie tampa juodi, savo išvaizda panašūs į besikarstančius skliautais juodus katinus.
          Pradėjus ciksėti pievose, paskutinė šviesos properša blėsta lyg žibalinės lempos dagtis – tyliai ir vangiai, iki spragteli ir užgęsta...
          Taip ateina naktis.