Santrauka:
Čia toks lengvas lyg po ligos sukūdusi Mūza :)))
Buvo ji tokia kaip būna visos –
Tol, kol kartą jos nesutikai.
O po to staiga... Langai ištįso,
Prigulė ant vieškelio stogai,
Apsipylė pakelės alyvom –
Penkialapiai vyravo žiedai.
Ak, nereik, nereik, pavasari vėlyvas,
Kam mane tu vėlei suradai?
Na, matau, matau, kad ji kitokia –
Pasakyt galiu be akinių.
Juk lakštutė vėlei giesmę suokia
Ir strazdai skrajoja suktiniu.
Bet žinau – ateis, išeis kaip visos,
Tai kartojas jau ne pirmąsyk...
Užsimerksiu – viskas man įgriso,
Nusisuksiu – kad nebeklausyt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2014-09-28 07:59:33
Puikus lyrinis savęs įtikinėjimas, kuriuo netiki nei skaitytojas, nei Jūs pats.
Tegul lieka. O kitaip kam gyventi :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-09-19 00:26:39
Jo...yra jėgos, net stogą nunešė... O užsimerkt turbūt neteks, juk saulė šviečia...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-09-18 15:06:12
kad nebeklausyt – kad su bendratimi tikslui reikšti nevartotina
kad nebeklausyčiau, kad nereiktų klausyt, kad baigčiau klausyt ar kt. – galvokite, išeitis visada yra
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-09-18 12:50:01
Lengva ranka plaukia Jūsų posmai, net kai Mūza būna pamenkusi po ligos...