Buvo ji tokia kaip būna visos –
Tol, kol kartą jos nesutikai.
O po to staiga... Langai ištįso,
Prigulė ant vieškelio stogai,
 
Apsipylė pakelės alyvom –
Penkialapiai vyravo žiedai.
Ak, nereik, nereik, pavasari vėlyvas,
Kam mane tu vėlei suradai?
 
Na, matau, matau, kad ji kitokia –
Pasakyt galiu be akinių.
Juk lakštutė vėlei giesmę suokia
Ir strazdai skrajoja suktiniu.
 
Bet žinau – ateis, išeis kaip visos,
Tai kartojas jau ne pirmąsyk...
Užsimerksiu – viskas man įgriso,
Nusisuksiu – kad nebeklausyt.