Laukė laukai derliaus pabaigtuvių
ir atriedėjo riedučiais ruduo,
tada berželis galantiškai nukėlė kepurę
dar nepasėtiems rugiams.
O tenai ant smilgų apkloto nušiurusio
jau ima krebždėt ir voriukai.
Iš pėdos – to neiškasto šulinio –
atsigeria prieš skrydį kregždė.
Dar pagriovy vieniša ir užkimus
gailiai bliauna pririšta ožka...
Tokia to rudens idilė ir jo laukimas.
Tik nežinia, ką pusnimis, o ką žemėmis užkas...