Nebelieka dangaus, tiktai trakšteli mazgo šešėlis,
Išslysta akių toluma, gręžia nuotolius pirštai,
Kol prasikala vandenys. Šitiek tamsos neišgėrėm,
Begalinė akimirka ligi savęs, kartais mirštam
Nesuspėję išaugti, dažnai susikeičiam kamienais
Ir į stuburus plukdome debesis, rodos, užtektų
Šito judesio rankoms, kol lūpos tavęs prisisėmę
Glaisto įtrūkius žaibo nakties. Kažkas pasuka raktą
Ir durys apanka, naktis nebegrįžtamai trupa,
Tingios daugtaškių upės prasikala šviesą į žiotis.
Sparčiai žemė ateina į mus ir bučiuoja į lūpas,
Kosti praviras vaiko dangus, Dievas eina miegoti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2014-11-12 21:50:08
žaviuosi! net šiurpuliukai nuejo per nugarą, liuks!
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-09-15 18:43:34
Nuostabi žodžių ekvilibristika, puikios metaforos, autorė visada rašo apgalvotai, kūrinėlis sklandus, nušlifuotas ir prasmingas.
Vartotojas (-a): Iglė
Sukurta: 2014-09-15 12:30:47
Ačiū:)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-09-15 12:23:05
Daugiau nei paprastas vidurnaktis. Norint galima įskaityti daugiau...