Nebelieka dangaus, tiktai trakšteli mazgo šešėlis,
Išslysta akių toluma, gręžia nuotolius pirštai,
Kol prasikala vandenys. Šitiek tamsos neišgėrėm,
Begalinė akimirka ligi savęs, kartais mirštam

Nesuspėję išaugti, dažnai susikeičiam kamienais
Ir į stuburus plukdome debesis, rodos, užtektų
Šito judesio rankoms, kol lūpos tavęs prisisėmę
Glaisto įtrūkius žaibo nakties. Kažkas pasuka raktą

Ir durys apanka, naktis nebegrįžtamai trupa,
Tingios daugtaškių upės prasikala šviesą į žiotis.
Sparčiai žemė ateina į mus ir bučiuoja į lūpas,
Kosti praviras vaiko dangus, Dievas eina miegoti.