Sprendžiant iš komentarų gausos, kūrinys rezonansinis. Bet nebūtina dangstytis – šįkart politkorektiškumo – skydu. Ir taip viskas aišku, mat nežeminamos nei jokios tautinės mažumos, nei Dievas, nors, sutinku, vien kokio žodžio paminėjimas kartais sukelia isterinių reakcijų. Pagalvojus, o tautiniai broliai lakstantys, – kaip galima žmones vadinti varnais?! Betgi tai yra seniai legalizuota ir pripažinta kaip gili metafora.
Tačiau eime arčiau. Kad nebūtų priekaištų dėl kūrinio emocinio poveikio, imsiu ir panagrinėsiu objektyviai-moksliškai. Daugelis autorių paskui sako, kad nė minties neturėjo to, ką regiu aš, bet nenusiminkite, atsitraukimo galimybę palieku.

(Kūrybiniame komplekse nenoriu atstumti nei Donelaičio, nei Kastyčio, bet dabar dėmesys teks Romui). Autoriaus lakštuose Romas figūruoja nuo neatmenamų laikų, yra dalyvavęs ir su katinu, dabar gi reprezentuoja papildomas bendražmogiškas savybes, pirmiausia – nagų kišimą, gviešimąsi svetimo, o toliau viskas įgauna prasminį pagreitį (tingėjimas, smagaus gyvenimo troškimas). Savitai, remiantis šiuolaikinio skaitytojo mentalitetu, tęsiama K. Binkio tradicija (bendra opia tema prabilęs „Jonas pas čigonus“ kritikuotas dėl etninės grupės diskriminavimo, bet literatūros istorijoje išliko). Paminėtinas ir užsieninis „Čigonų barono“ libretas, bet tik dėl bendražmogiškos lyrinės-dramatinės gyslelės, kokia pulsuoja ir šioje Pasakoje.

Tęsiant mintį apie savybes ir bendrybes, svaigalų linija irgi tinka viskam: ir nūdienos buičiai tiesiogiai, ir vizijų sferai. Nereikėtų priimti visko už plokščią tikrovę jau vien dėl jos neatitinkančių faktų (pvz., dominuojančio kvaišalo rūšies), kanapė – viso labo meninė distorsija (tikslinga).
Taboras – yra aliuzijų į Kirtimus ir į gražų filmą, ir dausų pašlovinimo frazės įterptos labai išmintingai (kai daug moki, nesunku), bet čionai taboras paprasčiausiai suburia panašius veikėjus – vaizduojama grupė, draugija, brolija. Oksana žmona(?) – jo, šis vardas populiarus, bet čia gali būti bendrinis, o klaustukas juo labiau – visur visiems visada. Abejonė – netgi labai poetiškas variklis. Jau nekalbant apie oksanos plėtinius (ox (oks) – bulius, reikia tokią tik įsivaizduoti, bet galima vartoti oxygen, kas reikštų deguonį, tyrą orą dūstančiam kasdienybėje). Dar reiktų pastebėti, kad ir pats Romas koreliuoja su aerodromas. Pasitaikęs Boingas (adaptuota forma, o B išdidinta lit.simbolio vardan), nešantis iš niūrių plotų į šilumą ir laimę, yra laisvų sparnų metafora. Jau vien jie leistų šį kūrinį pavadinti ankstesniojo eilute „Valio. Ura“.
 
Tuo tarpu, kai daugeliui rūpi miškai ir sodai, atsiranda ir pasišventusių kūrybai. Nesinorėtų akcentuoti drebulių ir epušių kirtimų, nes galima nuklysti ne tik į Eglę žalčių karalienę, bet ir į gyvenimo bei virtualybės paraleles, tad savo kritinę esė pabandysiu kaip nors baigti, kad ir atsitiktine skambia fraze Stabat mater dolorosa. Ai, ne, gaudeamus igitur, bent jau siejasi su juodvarniais.

Ko ieškoma kūrinyje? Ko nors (dažniausiai) širdžiai? Formos? Minties? Kas ką nori, tas tą randa. Vienas pasmerks dėl rankų grąžymo stokos, kitas dėl menko pasirengimo nesugebės priimti asociacijų ir liks abejingas, o trečias gali ir pakilti paskui dūmelį. Taip kad skaitytojas skaitytojui nelygu. O kūrinys juk užmaskuota forma teigia gyvenimo pozityvą: ištikimybę sau ir tuo pačiu savo idealams, bendruomeniškumą, tarpusavio pagalbą, nevalingą tikėjimą šviesiu rytojum.
Eksperimentas – plėtotės elementas.

Perskaičiusi pavadinimą, pagalvojau kad bus kalbama apie kažkokį dėdę Romą. Ir akurat...  :)))