Internete štilis. Teisingiau, gyvenimas jame vyksta įprastiniu, kasdienišku ritmu – nė vienos sensacijos, apie kurią rėktų visi žinių portalai, niekas, vertas dėmesio, nenusižudė, nesusituokė jokios įžymybės (R. Piekautaitė ir K. Verslovas jau vakardiena), nieko nebegali sudominti kasdieniniai pranešimai, kaip uždirbti 1200 lt neišeinant iš namų, ar mergaitės Mašenkos išmintingas humoras. Karas Ukrainoj? O kas ten naujo? Melo liūnas – kuris priimtinesnis? Kažkas nesilaiko paliaubų susitarimo? Taip pat nenauja, tam ir yra susitarimai, kad jų nesilaikytų.
Senka baravykų antplūdis ekrane – kas grybavo, prisigrybavo, tik aš juos temačiau vien nuotraukose. Pasigendu bulvių, o jų derlius tikrai neprastas ir jos gražios – greta grybų vaizdų bulvių milžinių kompozicijos galėtų veikti raminamai – žiema nebus alkana, išgyvensim.
Staiga sublyksi žinutė skaipe: „Važiuojam pas tave. Lauk. Ona“.
Apėmė toks džiaugsmas! Nužvelgiau, ar užteks kavos, kuo vaišinsiu ir, atsisėdusi savo priebučio svetainėje laukti,  paleidau vaizduotę į lankas – negi sėdėsim su vaikystės drauge tokią, paskutinę šiltą, saulėtą dieną namie? Žinoma, pavažiuosim į mišką ir man gal pavyks, rasiu baravyką, tikrą, gyvą. Nors vieną, nors galbūt paskutinį savo baravyką!  Čia pat, greta mašinos, nes mano kiekvienas žingsnis lito vertės. Taip ir matau mintyse, kurioj vietoj ant keliuko sustosim.
Susiradau akinius, skirtus žiūrėti į tolį ir skaityti (o šiuo atveju patikrinti, ar grybas sveikas), peiliuką, kuris visada mane lydėdavo į miškus, guminukus. Prirenku obuolių – sierinių. Nepamiršti pasiūlyti svarainių, kitais metais veždavosi.
Laukiu. Skaitau Emilį Zola, negaliu susikaupti. Lėtai slenka laikas. Jau tikrai įtartinai ilgai važiuoja. Sudraudžiu save – negalvok, negalvok, nieko blogo nenutiko. Skaitau. Prisnūstu – senatvinis marazmas, o kėdė tokia patogi. Nubudusi ne iš karto susivokiu, kodėl esu ne miške, o  ant savo priebučio. Vakarėja.
Kai svečiai atvažiuoja, akvaizdu, kad ruoštis į mišką per vėlu ir aš nė nebeužsimenu. Paskutinis mano baravykas liks miške.
Kodėl taip ilgai užtruko? Oi, kai liepusi Petrui parašyti, kad aplankys šiandien, dar tik ruošėsi užmaišyti pyragą, paskui kol iškepė... Nesusiprato žmogus nurodyti laiko.
Išlydint atsisveikinam jau iki pavasario. Tačiau iki jo dar reikia išgyventi. Tiesa, kalaitė Čilė šį kartą, ne taip, kaip pernai, greit pripažino mane sava, o dar papirkta vienu kitu kąsneliu, nieko blogo man nebepranašavo. Negi taip lengvai būsiu išsipirkusi?
Kai kieme lieku viena, akimirksnį pasivaidena, kad išgirstu iš toli toli, iš vaikystės, babūnės atodūsį ir žodžius: „Kad tik nebūtų karo...“
Apie obuolius ir svarainius visai pamiršau.