Mano namas nuo dangaus aštrių iečių
prisidengęs palydovinių antenų skydais.
Jais ginuosi nuo svetimų galaktikų
žaliųjų žmogeliukų ir holivudo kalnų ječių,
kurie nekviesti televizoriaus pilve siaučia,
bezdalus leidžia, išpūstą protą žeidžia.
Juos nuraminti kasnakt tamsą pasikviečiu.
Nieko nelaukus per miškus ir klonius ji jau čia.
Ir kodėl tu, dangau, vakarop vėl praskydai?
Lietumi nori mane užmigdyti, numarinti,
į lovos apkasus giliai nuvaryti,
gal tokią dabar puoselėji mintį?
Valio. Ura. Puolu atakon į lovą –
miegoti, miegoti, miegoti...
Tik šitaip galiu savo orumą
nuo televizinės invazijos apginti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-09-08 13:53:29
Keistas klausimas - kodėl reikia?... Gal tiesiog - išmesti televizorių, tada nereikės...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-09-08 00:46:39
Nežinau, apie kurią poetiką – psichinę-socialinę ar daugiau pilietinę-militaristinę galima būtų kalbėti, tad pirmiausia pasibraižiau schemutę: skydai ant stogo gina nuo žmogeliukų, kurie viduj. Inversija? Nieko panašaus. Juolab ir žvilgsnis tolydžio krypsta dangop – tai jau signalas, kad prasideda tam tikri dialogai.
Tik prie ko lietus?! Tvirtų įsitikinimų diskredituoti kuriant palankias sąlygas nebūtina. Ar jie netvirti, kupini pagundų?
O šiaip tai kūrinyje tikrai jaučiamas miego slėptuvės dėka įgyjamas orumas, kuris priešpriešinamas orumui viduriuose.
Neliko nepastebėta reikšminga eilutė, kaip per klonius nieko nelaukus ateina tamsa.
Labai geras eilėraštis.