Mano namas nuo dangaus aštrių iečių
prisidengęs palydovinių antenų skydais.
Jais ginuosi nuo svetimų galaktikų
žaliųjų žmogeliukų ir holivudo kalnų ječių,
kurie nekviesti televizoriaus pilve siaučia,
bezdalus leidžia, išpūstą protą žeidžia.
Juos nuraminti kasnakt tamsą pasikviečiu.
Nieko nelaukus per miškus ir klonius ji jau čia.
Ir kodėl tu, dangau, vakarop vėl praskydai?
Lietumi nori mane užmigdyti, numarinti,
į lovos apkasus giliai nuvaryti,
gal tokią dabar puoselėji mintį?
Valio. Ura. Puolu atakon į lovą –
miegoti, miegoti, miegoti...
Tik šitaip galiu savo orumą
nuo televizinės invazijos apginti.