Kai krenta iš dangaus vanduo,
į sielą oriai įžengia ruduo
ir glaustosi meilus,
ieškodamas jaukesnio kampo.
Tada laukais kaip katę šuo
su vėju atmintį vejuos,
nepaveju, nes debesys išpampo
ir sunkūs lietūs rūbą merkia.
Palaiminu krikščioniškai aš juos,
nes lanko angelas mane, bet kas iš to,
todėl prašau: gal jos nesmerkim?
Galbūt šiandien neapsieisime be jos
kai tyliai tyliai dangūs verkia –
taip vyriškai – be ašarų, be triukšmo,
nes vėjas plaiksto pelenus ir plėnis
per smėlio kalnelius, girias,
kaip Nemunas, neradęs brolio Merkio,
kaip Margiris, sudeginęs Pilėnus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-09-06 12:37:29
Jūsų kūryboje labai ryški istorinė-geografinė-moralinė gija. Tai nuostabu kaip rudeninis voratinklis su rasos lašeliu, kaip Nemuno vingis etc. Dar vaizdžiau išsireiškus, per Bražuolę galima pasiekti ežiuolę.Tik štai kartais, kaip įvyko ir čia (turbūt dėl įsiterpiančios eil. nes vėjas plaiksto pelenus ir plėnis / per smėlio kalnelius, girias, > o jei kitur plaikstytų, ašarų būtų?) nebeaišku, ar dangaus verksmas, ar vėjo kauksmas, ar atmintis prilyginama Pilėnams. Galbūt kas nors glūdi elipsėje (men. priemonė).
Apskritai nesvarbu. Nes atmintis yra tokia vieta, kad nelabai kartais supaisysi.
Juos, jos – įtariu anaforos atmainą.
Tenka sutikti, kad išpampę debesys sunkūs, geriausia būtų neoriai kur nors slėptis ir mąstyti, bet jaučiuosi kaip suvokimo griuvėsiuose, mat su verkia susišaukiants nesmerkim inicijavo klausimą: o kas gi smerkia tokius dalykus?
Bet vis tiek mintis (jei tokia buvo) apie tylias refleksijas brandi. Jaukaus kampo.