Jūsų kūryboje labai ryški istorinė-geografinė-moralinė gija. Tai nuostabu kaip rudeninis voratinklis su rasos lašeliu, kaip Nemuno vingis etc. Dar vaizdžiau išsireiškus, per Bražuolę galima pasiekti ežiuolę.Tik štai kartais, kaip įvyko ir čia (turbūt dėl įsiterpiančios eil. nes vėjas plaiksto pelenus ir plėnis / per smėlio kalnelius, girias, > o jei kitur plaikstytų, ašarų būtų?) nebeaišku, ar dangaus verksmas, ar vėjo kauksmas, ar atmintis prilyginama Pilėnams. Galbūt kas nors glūdi elipsėje (men. priemonė).
Apskritai nesvarbu. Nes atmintis yra tokia vieta, kad nelabai kartais supaisysi.  
Juos, jos – įtariu anaforos atmainą.
Tenka sutikti, kad išpampę debesys sunkūs, geriausia būtų neoriai kur nors slėptis ir mąstyti, bet jaučiuosi kaip suvokimo griuvėsiuose, mat su verkia susišaukiants nesmerkim inicijavo klausimą: o kas gi smerkia tokius dalykus?
Bet vis tiek mintis (jei tokia buvo) apie tylias refleksijas brandi. Jaukaus kampo.