Kai krenta iš dangaus vanduo,
į sielą oriai įžengia ruduo
ir glaustosi meilus,
ieškodamas jaukesnio kampo.
Tada laukais kaip katę šuo
su vėju atmintį vejuos,
nepaveju, nes debesys išpampo
ir sunkūs lietūs rūbą merkia.
Palaiminu krikščioniškai aš juos,
nes lanko angelas mane, bet kas iš to,
todėl prašau: gal jos nesmerkim?
Galbūt šiandien neapsieisime be jos
kai tyliai tyliai dangūs verkia –
taip vyriškai – be ašarų, be triukšmo,
nes vėjas plaiksto pelenus ir plėnis
per smėlio kalnelius, girias,
kaip Nemunas, neradęs brolio Merkio,
kaip Margiris, sudeginęs Pilėnus.