Griaustinis ir baimė,
Saulė ir džiaugsmas,
Rūkas ir nežinomybė,
O gal visa tai — laisvė?
Siekti dangaus ilgais sparnais,
Bet nesugebėti jo paliesti,
Kristi žemyn išskleistais sparnais
Ir prarasti visas plunksnas savo.
Toks likimas turintiems sparnus,
To nepavadinti laisve,
Nes jie su noru išgyventi skraido
Kaip mes su noru pasiekti tikslą savo.
Kai matome paukščius danguj,
Pavydime jiems gebėjimo skraidyti,
Pamiršdami svarbiausią esmę jų galimybių:
Norint išgyventi, jiems reikia skristi.
Ir emocijų cunamis įsiveržia į jų mažas širdis,
Jie bijo prarasti savo šeimą,
Nes jie seniai susitaikė su mintimi —
Sparnai reikalingi tam, kad skristum.
Ir jokie pavojai nežinomose aukštybėse jiems nebaisūs,
Kadangi jų pavojingos laisvės mums nelemta suprasti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-09-02 13:28:55
Klausimas, į kurį atsakymo ieškome kiekvienas sau... Eilėraštyje yra kažkas užkoduota, užslaptinta...