Ir gyvenimo ruduo būna labai gražus bei įvairiaspalvis, ir dar niekas nevėlu....Man smagus tas dūmo kvapelis

gal kiek atlėgs senatvinis graudumas/ Man patiko ši gaida

Pirmoje eilutėje (pirmos strofos) siūlyčiau jau lauže apkeisti vietomis (lauže jau). Bus sklandesnė ritmika. Taip pat pirmoje strofoje egzistuot kiek gremėzdiškas žodis, manau būtų galima paieškoti poetiškesnio varianto.
Tačiau be nuodėmės kaip atleidimo melst? > ši eilutė man nesisieja su kitomis.
Mintimi darbas nėra silpnas, problematika rimta. Autorės darbuose visad jaučiamas nuoširdumas.

,,Juokingos žilstančių intrigos''... sako: žilė galvon, velnias uodegon... gerai, kad dar tik juokingos... Gražiai aprašėt, Nijolena, viduramžio spurdėjimus... gal nevėlu šiltiems, artimiems santykiams niekada... kol akys mato- glamonėja, kol širdys tuksi - skraidžioja svajom, juk nevėlu, kai rankos tiesia prisiliest nuo vėjo ir kojos neša, širdžiai kur ramu...

         Nijolena, tikrai smagus tikrų padūmojimų eilėraštis. Tik kam taip markatnai graudžiai... Tai kaip pagrasymas pirštu mano pastarajam opusui... Ale ten tai tik Jūs vienintelė, kuri pritarėt, ačiū.  „išderėjusios virkščios“ – labai gerai, „išderėję“ dabar jau sako, ne klaida. „Pasikalbėkime signaliniais laužais“ – labai gražu, dar nesakyta, ten tik korektūra, kaip ir „neuždrbsim“.

Mano supratimu, vienumoj jausmai tik stiprėja. Pritariu daliuteisk nuomonei, tik sakau: išderėjusios virkščios, užkliuvo ir ,,signaliniai laužais",

Eilėraštis gražus, tačiau kyla noras prieštarauti minties nevilčiai.
Gyventi - niekada nevėlu, juolab, kad autorė rašo apie brandžiausią gyvenimo etapą.
Kūnas - tai dar ne gyvenimo esmė :)
Poetas nebūna vienišas, jei jis - poetas. 

Ačiū, Nijolena
Kaip viskas tikra ir kaip tobulai pasakyta - rudens gamtoj atsispindėjimas sieloj