Vėlu. Jau lauže smilksta išderėję virkščios,
Kaip mūsų – pusamžių – beauštantys glėbiai.
Kiek besistengsim, nieko neuždirbsim, 
Greit nuodėminga bus net egzistuot, ne geist.

Vėlu. Juokingos žilstančių intrigos,
Kaip tas žydėjimas rugsėjyje obels.
Amūro strėlės į kupras įsmigo?
Tačiau be nuodėmės kaip atleidimo melst?

Vėlu. Apdrungęs vos sukruto kraujas
Lyg po audrų nurimusi vilnis.
Raukšlėtam kūne spurda jausmas naujas?
Užjuoks jaunikliai, garsiai nesakyk...

Vėlu. Paguodžia tas iškilęs dūmas,
Pasikalbėkime signaliniais laužais.
Gal kiek atlėgs senatvinis graudumas,
Gal vienumoj jausmai nepasibaigs?