Ruduo artėja su lašeline.
Oranžinis, rūdyti linkęs. Rūkas.
Drėgmė rytinė skverbias į mane.
Tokia, kai aš buvau dar mokinukas.
Aptingę katės, varnos ir kovai.
Languota striukė. Pirštai rašaluoti.
Beržai, kaštonai, liepos ir klevai –
Vien lapai. Tai geltoni, tai languoti.
Uodžiau kvapus kūrenamos anglies.
Erdvėjo ateitis kaip lajos medžių.
Kaštonai blizgūs ant gelsvos žolės.
Nauji sąsiuviniai. Ir vėl iš pradžių
Raudonu pribraukys iki žiemos,
Kai brendama sniegu dar neprašvitus.
Kiemai nenukasti ir tylumos
Pilni, varvekliams kapsint ir nukritus.
Paskum su atlydžiais, pavasariop,
Bus balos ir gležna žolė it kailis.
Vaikystė baigsis. Mokykla... galop.
Ir paskutinis liūdnas ketureilis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-08-24 21:27:15
Labai patiko. Tiesiog, liuks...Tarsi būčiau sugrįžusi į savo aštuonmetę. Užsisvajojau... Tik mūsų mokyklą šildė kūrenamos malkos... :)
"Aptingę" - keisčiau į "Aptingo", tada ir giminės nesipjautų... :)))
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-23 20:57:56
Vien lapai. Tai geltoni, tai – languoti. > netikėtas minties šuoras.
Lašenimo, panašu, yra tiek dabarty, tiek praeity, tačiau opozicija per ryški, kad nesukurtų mažų mažiausiai melancholiškos nuotaikos.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-08-23 19:44:29
...išsamiai, vaizdžiai išdėstyta visa mokyklinė istorija... Vis tik gaila to laiko. Ir paskutinė eilutė nostalgiška... Gal man tik taip pasirodė?