Kas tau esu? Tik debesies šešėlis,
Tik vėjo gūsis – šiurpuliu, ne virpuliu...
Ko nepametęs liksi nepakėlęs,
O aš – krituolė – saldumu nesirpsiu...
Gailiuos? Šiek teik... Juk tuštuma užsmaugia,
Svajonės užsupa, o neviltis – skandina.
Norėčiau būti ne liga, bet slaugė,
Šventų tiesų šviesiausias priminimas,
Tačiau žinau, kad niekuo tau nebūsiu –
Prošal praslinkęs debesies šešėlis,
Šiurpu per odą tepabraukęs gūsis,
Akmuo prie kelio, kibirkšties neskėlęs...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-08-23 14:41:52
Bet kodėl toks įsitikinimas? Gyvenime viskas keičiasi.. Bet eilutės tikros ir nuoširdžios.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-23 12:44:42
Dvelkia tikrumu ir liūdesiu.
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2014-08-23 09:46:37
Kaip visada — labai sklandu. Eilės netrykšta aistromis ir emociniais uraganais. Manau, tai gyvenimo patirtis, gana ramus patirčių vertinimas, ,„usitupėjimas". „Ne liga, bet slaugė" — įstrigo.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-08-23 08:05:41
Pavadinimas gerai atspindindi eilių jauseną... neįprastai ramu, net pasyvu žodžiuose, o gal susitaikymas... kažkodėl nuplaukė pasakos žodžiai: jei tu gyvas- atplauk pieno puta, jei negyvas - kraujo...