Mintimis mano sninga, jos šaltos, 
aš braidau pusnimis beprotystės. 
Tu man spėjai jau karstą nukalti, 
o aš dar net nespėjau suvysti. 

Tik kažkiek apšerkšnijusios akys 
žvitrų žvilgsnį paleidžia į tamsą. 
Šiąnakt žvaigždės – smarkios plaštakės, 
man užmigusiai patalus kamšo. 

Tiek, kiek atsveri skausmo, paduodi – 
mano saujos platesnės už kosmosą, 
tik bėda, jog kasnakt sapnuodama 
svetima mirtimi atsikosčiu. 

Mano šerkšną aušra nuskalavo,
sėdžiu, šit, praregėjimo valtyje – 
tu turbūt net nesi egzistavęs,
bet taip lengva kažką apkaltinti.