Mergaitė iš Neurozijos
Mintimis mano sninga, jos šaltos,
aš braidau pusnimis beprotystės.
Tu man spėjai jau karstą nukalti,
o aš dar net nespėjau suvysti.
Tik kažkiek apšerkšnijusios akys
žvitrų žvilgsnį paleidžia į tamsą.
Šiąnakt žvaigždės – smarkios plaštakės,
man užmigusiai patalus kamšo.
Tiek, kiek atsveri skausmo, paduodi –
mano saujos platesnės už kosmosą,
tik bėda, jog kasnakt sapnuodama
svetima mirtimi atsikosčiu.
Mano šerkšną aušra nuskalavo,
sėdžiu, šit, praregėjimo valtyje –
tu turbūt net nesi egzistavęs,
bet taip lengva kažką apkaltinti.