Baigėsi liepa, ją pakeitė rugpjūtis.
Ir dienos, kai buvome kartu, vis tolsta nuo dabarties,
Bet aš nesigailiu, nes man užteko tavo išdavysčių,
Tuščių žodžių, žinučių mobiliame ir flirto internete
Ir nors užgesus šviesai jaučiu vienatvę be tavęs,
Nakties dangus užšaldo mano esybę viduje,
Aš niekada nepasakysiu tau tų žodžių,
Kurie sudegino mūsų meilę, užmiršo ir pametė ją
Kaip pakelį cigarečių, kurį tu palikai išeidama iš mano širdies,
Bet gyvenimas — tai skausmas, ir jame nebūna happy end,
Kaip pasakose, kurias skaitei, kai mes vakare žvelgėme į žvaigždes,
Nes vieną akimirką mano širdy nutrūko kažkas skaudžiai viduje,
Ir aš supratau, kad nebėra mūsų... Likome tik tu ir aš...

Paleisk mano ranką ir išnyk iš mano gyvenimo,
Pamiršdama kelią ten, kur sakei, kad myli,
Nes tavo išdavystė užkasė mano jausmus giliai po žeme.
Ir ištrink mano telefoną iš savo mobiliojo,
Daugiau nebereikia tų dirbtinų žodžių ir smailų..
Aš supratau, kad tu niekada nebuvai mano...

Mes patys kuriame savo gyvenimą,
Bet tu nusprendei sukurti jį pati.
Ir šią lietingą dieną aš sėdžiu su plunksna rankose,
Rašydamas šias skausmingas eiles tau su muzika ausyse,
Nes aš niekada nepamiršiu tų rožių, kurios buvo tavo palatoj,
O juk sakei, kad nekenti gėlių,
Todėl aš nedovanojau tau jų, bet tu priėmei jas ne nuo manęs,
Nors aš tikėjau, kad tai likimas suvedė tave su manimi,
Ir mūsų meilė taps mūsų saule nakties tamsoje,
Bet tu sulaužei šias svajones,
Todėl pirmą valandą nakties surūkiau paskutinę cigaretę galvodamas apie tave
Ir po šių eilių išmečiau pazlo detales iš savo minčių,
Kuriose buvau su tavimi,
Nes tai paskutiniai mano žodžiai tau,
Ir tą dieną, kai neprisiminsiu tavęs, aš atšvęsiu,
Nes laikas žaizdų negydo, jas gydo tik kančia,
Ir tu tai supranti, bet suteikei daug skausmo,
Ir likę randai neišnyks, liks su manimi iki galo,
Bet aš vis vien kada nors sugebėsiu įsimylėti ir pamilti
Nors ir su sudužusia širdimi...

Paleisk mano ranką ir išnyk iš mano gyvenimo,
Pamiršdama kelią ten, kur sakei, kad myli,
Nes tavo išdavystė užkasė mano jausmus giliai po žeme,
Ir ištrink mano telefoną iš savo mobiliojo,
Daugiau nebereikia tų dirbtinų žodžių ir smailų..
Aš supratau, kad tu niekada nebuvai mano...

Ir atleisk man už kiekvieną tavo ašarą,
Už tas svajones, kuriose mačiau tave,
Atleisk, kad nesugebėjau savęs pakeisti,
Ir dėkui už tavo žodžius be melo,
Aš pasirinkau kitą kelią ir kiekvieną dieną vis iš naujo pradedu
Šioje skaudžioje tikrovėje, kurioje susimaišė iliuzija su realybe,
Ir žvelgdamas į aukštybes jaučiu skruostais šaltas ašaras tekančias,
Nes danguje užgeso vienitelė mano Sirijaus žvaigždė,
Kuri nešė man šviesą į mano gyvenimą...