Taip rūgštu, tarsi kąsčiau svarainį — 
susitraukia tiek lūpos, tiek akys, 
debesų ritiniai apsimaino 
liūtimis, griaudesiais, ir tą naktį 
net girdžiu, kaip aš senstu, kaip byru, 
kaip išsikala daigas ar žilė, 
kaip rūdija gyvenimo vyriai — 
kas mane tokį trapų pamilo. 

O pamilo, kas kūrė, kas žiedė, 
kas, įpūtęs gyvybę, pradingo, 
ko aš ieškau malda susilietęs, 
o kai ieškau savęs — nelaimingai. 

Taip kartu tartum girtas mėnulis
vilgos sielą žaizdotą, pūslėtą. 
Aš lyg apskritas didelis nulis, 
neturėjęs kadais prasidėti. 

Bet baigiuosi, nors norisi būti, 
spokso giltinė — puls, pamaniau. 
Aš ją čiupt už apsiausto ir trukteliu — 
Nieko nėr. Ir nebuvo. Nesu jau.